fbpx

Apie mane

Ingrida Augutė Intuityvus valgymasSveiki. Malonu, kad apsilankėte mano puslapyje!

Susipažinkime – aš Ingrida Augutė. Esu sertifikuota Intuityvaus valgymo konsultantė, kognityvinio elgesio terapeutė.

Daugiau nei 15 metų atkakliai žiūrėjau „ką dedu į burną“, itin domėjausi sveika mityba, sportavau. Tačiau visuomet turėjau priekaištų savo kūno svoriui, jausdavau kaltę jeigu valgydavau „blogą“ maistą, mano racione buvo daug maisto, kurio bijojau ir kurio labai vengiau. Taip pat turėjau įprotį emocijas malšinti maistu – buvau emocinė valgytoja.

Bet apie viską nuo pradžių 🙂

Mano istorija

Kai man buvo maždaug 11 metų, kūno kultūros pamokoje mokytojos paklausiau ką reikės daryti jei ant pilvo atsiras riebalų. Atsakė, jog geriau jų nepriaugti, nes bus labai sunku atsikratyti. Ta mintis man labai įstrigo.

Užsiregistruok nemokamam pokalbiui

Šeimoje, kurioje augau, dažnai kalbėdavome apie maistą, aptarinėdavome žmonių kūno svorį. Kilogramai nusakydavo ar žmogus, vaikas geras (jei valgo – geras), ar gražus (jei lieknas – gražus). Maisto visuomet turėdavome daug, jam skirdavome ypatingą dėmesį. Puikiai pamenu kaip būdama dar visai vaikas turėdavau ištuštinti lėkštę tam, kad galėčiau lėkti į lauką ar gaučiau desertą. Augdama dariausi vis gudresnė ir maistą mesdavau tiesiog pro langą arba pakuodavau į maišiukus ir paskui išmesdavau į kiemo krūmus. Tai trumpam pasibaigdavo, kai tvarkydami kiemą pavasarį mano lobiai būdavo rasti 🙂

Visuomet buvau normalaus kūno sudėjimo. Mėgau sportą, dalyvaudavau varžybose. Tačiau paauglystės metu pradėjusios apvalėti kūno formos man kėlė vis daugiau klausimų – kodėl aš storėju? Ar aš normalaus svorio? Ar aš pakankamai patraukli? Ką daryti, kad būčiau dar gražesnė? Panašių kalbų daugėjo ir draugų tarpe.

Aš labai bijojau būti „stora“. Tiesiog paniškai bijojau. „Storos“ tetos man atrodydavo kaip didžiausia gyvenimo bausmė. Kūno pokyčiai paauglystėje paskatino domėtis mityba, nes man atrodė, kad būtent dėl valgomo maisto keičiasi mano kūno formos. Pradėjau sąmoningai kontroliuoti savo mitybą ir intensyviai treniruotis sporto salėje dėl to, kad sulieknėčiau. Nors buvau visiškai normalaus svorio.

Man sekėsi. Ribojau tuo metu Plungėje atsiradusius kebabus, valgiau labai mažai saldumynų. Mintyse savimi didžiavausi bei jaučiausi geresnė už kitus, nes aš laikausi sveikos mitybos rekomendacijų, o kiti ne. Taip pat pradėjau komentuoti tėvų gaminamą maistą kaip nesveiką ir netinkantį mano mitybai.

Domėjausi sveika mityba, skaičiau knygas, šviečiau savo giminę ir draugus. Laikui bėgant manyje išsivystė dietinis mąstymas – buvau įsitikinusi, jog tik „švarus“, „sveikas“ maistas gali padėti išlaikyti lieknas kūno formas ir gerą sveikatą. Neleisdavau sau valgyti kaloringo, daug cukraus turinčio maisto, o labai dažnai tik tokio maisto ir norėdavau.

Man rūpi kaip jūs jaučiatės – pasikalbėkime

Nors iš išorės atrodžiau pasitikinti savimi, sėkminga mergina, viduje stipriai išgyvenau dėl kitų nuomonės, kėliau sau labai aukštus reikalavimus. Reikalavimai dar labiau pastiprėjo, kai išvažiavau gyventi į Vilnių. Čia aš, mažo miestelio gyventoja, būtinai norėjau įrodyti savo vertę ir tai dariau itin prižiūrėdama išvaizdą – rūbus, šukuoseną, kūno formas.

Naujos patirtys, atsakomybės, intensyvių mokslų ir darbo derinimas įnešė dar daugiau emocijų ir jausmų. Su kuriais susitvarkyti sekėsi vis sunkiau. Taip palaipsniui maistas man tapo mano ramintojas, guodėjas, „laiko prastūmėjas“ – tapau emocine valgytoja.

Paraleliai didėjo nepasitenkinimas kūno svoriu. Savo visiškai normaliu kūno svoriu. Tad dar labiau pradėjau kontroliuoti ką valgau, kokiu paros metu, dar intensyviau sportavau. Kai motyvacija sportuoti ir „teisingai“ maitintis sumažėdavo ir grįždavau į įprastą ritmą, jausdavau didžiulę kaltę, nusivylimą savimi, vadinau save bevale. Tačiau suėmusi save į rankas vėl grąžindavau į „teisingą“ kelią.

Karas su maistu ir savo kūnu vis stiprėjo – maistas man tapo kone priešas. Sunku tai perteikti žodžiais, bet patikėkite, kai, rodos, kiti džiaugiasi jaunyste, aš skęstu nelaimingumo duobėj. Kuo labiau sau draudžiau kažką valgyti – tuo labiau to maisto norėjau. Dažnėjo persivalgymai – būdavau šventai įsitikinusi, kad suvalgysiu pvz. vieną sausainį, o imu ir sukemšu visą pokelį. Ir tada gailiuosi. Ir sakau – viskas, daugiau niekada nebevalgysiu sausainių. Tada dar labiau jų pradedu norėti. Ir vėl perku, ir vėl kemšu. Su sportu panašiai – man reikėdavo daug savimotyvacijos, kad eičiau sportuoti. Dažniausiai tai dariau tik dėl „varnelės“, kad sumažinčiau kaltės jausmą valgant „nuodėmingą“ maistą.

Intuityvus valgymas Taika su maistuTaip gyvendama pasiekiau momentą, kai jaučiausi pervargusi nuo nuolatinės kontrolės ką dedu į burną, nuo įkyrių minčių apie mitybą, sportą. Tam aš skyriau labai daug savo energijos. Norėjau po darbo tiesiog kaip normalus žmogus grįžti namo, paskaityti knygą ar susitikti su draugais. Bet, deja, kaltės jausmas vesdavo į sporto salę. Nors viduje troškau laisvės.

Tikiu ženklų iš Dangaus galia. Pietaujant su kolegomis išsivystė kalba apie mitybą – ši tema man visada būdavo įdomi ir buvau aktyvi dalybė. Kolegė sužinojo apie kažkokį Intuityvų valgymą, kad galima valgyti viską ir išlikti normalaus svorio ir sveikatos. Valgyti viską? Net ir bandeles? Net ir picas? Man tai buvo sunkiai suvokiama. Bet tuo pačiu suintrigavo. Išnaršiau visą internetą, lietuvių ir anglų kalba, skaičiau žmonių diskusijas. Siunčiausi iš užsienio knygas, dalyvavau užsienio bendruomenėse, dirbau privačiai su mokytoja iš Lietuvos ir užsienio, atlikinėjau praktines užduotis. Kai kas sekėsi, kai kas ne. Ieškojau informacijos, konsultavausi. Tai buvo absoliučiai skirtinga nuo anksčiau buvusių mano svorio mažinimo programų. Intuityvaus valgymo programa išmokė mane atmesti visas dietas ir dietinį mąstymą bei klausytis savo vidinių kūno pojūčių ir maitintis būtent pagal tai.

Nuoširdžiai galiu pasakyti, kad į Intuityvaus valgymo programą žengiau gana atvira širdimi, nes… tiesiog nebeturėjau ko prarasti. Buvo baisu atleisti kontrolę. Ką jau čia – buvo labai baisu. Kurį laiką dar stipriai stebėjau svorį, tyrinėjau būsenas. Svoris laikėsi toks pat, nors valgiau visokį maistą, didėjo laisvės pojūtis. Mečiau sportą salėje, rinkausi judesį tokį, kuris man mielas ir kurio aš laukdavau.

Šiai dienai tvirtai sakau: aš pagaliau esu laisva! Valgau viską, ką noriu, ką mėgstu, nebejaučiu kaltės, man dingo persivalgymo priepuoliai, išmokau racionaliai vertinti žiniasklaidoje pateikiamą informaciją apie „sveiką mitybą“. Sportas – anksčiau aš jį buvau sulyginusi su svorio metimu, tad vis atidėliodavau kitai dienai, o dabar mankštos laukiu.

Taigi, laikui bėgant vis labiau atsipalaidavau, atsidaviau valgymui pagal savo vidinius kūno pojūčius. Įsitikinau, kad mano kūnas turi puikiai veikiantį mechanizmą, kuris viską reguliuojasi – kiek, kokio maisto, kada valgyti. O aš su savo dietom ir ribojimais tą mechanizmo mygtuką tiesiog išjungdavau. Tad kai atleidau kontrolę, pradėjau normaliai valgyti, maistą dabar dažniausiai prisimenu tada, kai jau jaučiuosi alkana. Tai tiesiog tapo mano gyvenimo būdu.

Kuriuo dalinuosi su jumis! 🙂

Registracija nemokamam pokalbiui